Apie kelionę į Izabelės namus
Mano namai - mano tvirtovė, ola, urvas. Dažnas iš mūsų mintyse, o gal ir garsiai, sau taip pasakome. Namuose mes galime įlysti į šiltą pledą, pasidaryti mėtų arbatos ir pabėgti nuo dienos įvykių, šurmulio ar tiesiog visą dieną mus supusių pakeleivių - gatvėse, autobusuose, darbuose, automobilių kamščiuose, vakarėliuose. Galime apkabinti mylimą žmogų, pasigaminti skanią vakarienę ir valgyti karališkai, bet tuo pačiu jaukiai, su ilgais pokalbiais arba jaukia tyla, besidalindami, puikiai vienas kitą suprantančiais, žvilgsniais. Taip, šią vietą mes vadinam namais. Savo namuose aš kuriu harmoniją, emocijas ir tradicijas. Labai neretai įlendu į tą šiltąjį pledą ir kuriu savo namus. Nors iš pažiūros jau viskas sukurta, tačiau kaskart mintimis bėgioju per kažkur matytus, pastebėtus ir atrastus daiktus ar namų motyvus, kurie kai kada įstringa taip giliai, kad negaliu nustoti galvoti dieną ir naktį. Tada prasideda ieškojimas. Taip, galiu drąsiai tai vadinti savo aistra. Kai kam g...